„Ikiprekybinio pirkimo vertę kuria tai, kad viešasis sektorius tampa ne tik galutiniu paslaugos naudotoju, bet ir pirmuoju reikliu inovacijos klientu. Įmonei tai labai svarbu – ji kuria sprendimą ne abstrakčiai rinkai, o realiai problemai spręsti, turi galimybę jį išbandyti praktinėmis sąlygomis ir įgyti pirmąjį klientą. Jeigu problema aktuali ir kitoms šalims, tokio pobūdžio viešojo sektoriaus užsakymas gali tapti atspirties tašku platesnei komercializacijai“, – sako L. Sabulytė.
Ispanija – pažangių duomenų technologijų bandymų laukas
Vienas IPP pavyzdžių – Ispanijoje vykdomas jūrų stebėjimo ir gelbėjimo sistemų projektas, paremtas žemės stebėjimo duomenimis. Jį perka Ispanijos gynybos ministerijos Ginkluotės ir įrangos generalinis direktoratas, o projekto biudžetas siekia apie 5,4 mln. eurų.
Šiuo IPP siekiama sukurti naujas jūrų stebėjimo, paieškos ir gelbėjimo technologijas, naudojant palydovinius duomenis. Galutinis tikslas – beveik realiuoju laiku aptikti, identifikuoti ir klasifikuoti laivus, atpažinti neįprastą ar pavojingą elgseną jūroje ir padėti tarnyboms greičiau koordinuoti paieškos bei gelbėjimo operacijas.
„Ispanijos atvejis įdomus tuo, kad problema formuluojama kaip poreikis greičiau suprasti situaciją jūroje ir priimti sprendimus beveik realiuoju laiku. Tokia užduotis iš karto atveria erdvę dirbtiniam intelektui, palydoviniams duomenims, duomenų sintezei ir sprendimų palaikymo technologijoms. Lietuvai tai svarbi pamoka, nes saugumo srityje inovacijos dažnai sukuriamos iš labai konkretaus klausimo – kaip greičiau pamatyti riziką ir tiksliau į ją sureaguoti“, – teigia L. Sabulytė.
Nyderlandai – nuo infrastruktūros remonto iki rizikų prognozavimo
Kitas pavyzdys – Nyderlandų infrastruktūros ir vandens ūkio ministerijos agentūros „Rijkswaterstaat“ užsakytas projektas, skirtas kelių, pylimų ir užtvankų būklės stebėsenai realiuoju laiku. Jo biudžetas siekia apie 1,5 mln. eurų.
Šiuo projektu siekiama sukurti ir išbandyti dirbtiniu intelektu bei jutiklių technologijomis pagrįstus sprendimus, kurie padėtų stebėti grunto drėgmės, slėgio, deformacijų ir vibracijos pokyčius pylimuose bei kelių konstrukcijose. Dirbtinio intelekto algoritmai turėtų analizuoti duomenis ir anksti identifikuoti galimus gedimus, įtrūkimus ar kitas rizikas. Kartu kuriama integruota stebėsenos platforma, leidžianti inžinieriams ir vandens valdymo institucijoms nuotoliniu būdu sekti infrastruktūros būklę, gauti įspėjimus ir priimti duomenimis grįstus sprendimus.
„Infrastruktūra tradiciškai prižiūrima ciklais: patikrinama, nustatomas defektas, planuojamas remontas. Tačiau klimato kaitos, intensyvesnio naudojimo ir senstančios infrastruktūros sąlygomis tokio modelio gali nebeužtekti. Šis IPP leidžia kelti ambicingesnį užmojį – kaip turėti nuolatinį infrastruktūros būklės vaizdą ir rizikas pastebėti anksčiau, nei jos tampa avarijomis“, – komentuoja L. Sabulytė.
Švedijos sprendimas aplinkosaugos problemai
Trečias pavyzdys – Švedijoje vykdomas savivaldybių vandentvarkos įmonių IPP, skirtas inovatyviems nuotekų valymo sprendimams. Projekto biudžetas siekia apie 2,5 mln. eurų, o pagrindinis tikslas – išbandyti naujas technologijas, padedančias iš miestų nuotekų šalinti mikroteršalus: farmacinių preparatų likučius, pesticidus, hormoninius junginius ir kitas organines mikromedžiagas.
„Švedijos atvejis gerai parodo, kad IPP gali būti naudingas ten, kur problema dar neturi vieno aiškaus rinkos standarto. Jeigu sprendimas kuriamas realiomis sąlygomis ir nuo pradžių galvojama apie jo pritaikymą platesnėje rinkoje, viešojo sektoriaus poreikis gali tapti pirmuoju žingsniu link technologijos, turinčios ir eksporto potencialą. Vis dėlto tam neužtenka vien finansuoti prototipą – reikia galvoti, kas vyks po bandymo, kaip sprendimas bus diegiamas ir kaip jis galės augti“, – sako L. Sabulytė.
Galimybės Lietuvai
Užsienio praktikos rodo, kad IPP vertė atsiskleidžia tada, kai viešasis sektorius geba tiksliai įvardyti problemą, kuriai dar nėra tinkamo rinkos sprendimo. Lietuvai tai svarbu ne tik dėl viešojo sektoriaus modernizavimo, bet ir dėl verslo augimo: saugumo, infrastruktūros, klimato, vandentvarkos, sveikatos, duomenų ar viešųjų paslaugų srityse kylantys iššūkiai gali tapti pagrindu technologijoms, kurių poreikis gerokai platesnis nei viena institucija ar viena šalis.
„Mažos valstybės pranašumas gali būti gebėjimas greitai pastebėti konkrečią problemą, ją aiškiai suformuluoti ir sudaryti sąlygas sprendimą išbandyti realiame viešajame sektoriuje. Tačiau tam svarbu nuo pradžių galvoti ir apie mastelį: ar problema aktuali ne tik vienai institucijai, bet ir kitiems miestams, sektoriams ar šalims. Būtent tada IPP gali tapti tiltu nuo viešojo poreikio iki technologijos, turinčios platesnį komercinį potencialą“, – teigia L. Sabulytė.
Projektą finansuoja Europos Sąjunga.
